Kaip teigė Kathy Davis, po šimto metų niekam nerūpės, kokia buvo jūsų banko sąskaita arba kokį automobilį jūs vairavote, tačiau pasaulis gali būti kitoks todėl, kad jūs buvote svarbūs tam tikro vaiko gyvenime. Tai yra pati didžiausia dovana ir atpildas už jūsų didžiules pastangas ir begalinę meilę auginant vaiką, gimusį jūsų širdyse.


Globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymo ir konsultavimo (GIMK) programa Lietuvoje atsirado 2008 m., susidūrus su tikrove, kad tam tikra dalis šeimų, užauginusių biologinius vaikus, daug pasiekusių gyvenime, atėjus į jų namus įvaikintam ar globojamam vaikui, patiria krizę bei įvairius sunkumus. Dėl to valstybės mastu buvo nuspręsta ieškoti priemonių, kaip įmanoma labiau apsaugoti vaiką, jau kartą netekusį tėvų globos, nuo galimų traumų. Viena iš GIMK programos praktinių nuostatų – tausojantis požiūris ne tik į įvaikinamą, globojamą vaiką, bet ir į ketinančią įvaikinti ar globoti šeimą, siekiant apsaugoti santuoką ir šeimoje augančius vaikus nuo galimų lemtingų krizių.
GIMK programos esmė – aktyvus suaugusiųjų mokymas, kurio tikslas – suteikti jiems naujos emocinės patirties, kuri padėtų suprasti, kaip jaučiasi be tėvų likęs vaikas, bei įvertinti mokymų dalyvių gebėjimus, stebimus mokymų metu, atliekant užduotis, taip pat individualių pokalbių metu. Dėl to mokymų dalyvių prašoma aktyviai dalyvauti bei parodyti tai, ką jie geba. Įvaikinimo (globos) sėkmę lemia įtėvių (globėjų) gebėjimai ir požiūris. 
Praktika rodo, kad sėkmę auginant be tėvų globos likusį vaiką lemia penki pagrindiniai veiksniai, neatsiejamai susiję su įtėvių, globėjų gebėjimais. Minėti veiksniai yra šie: įvaikinimo, globos motyvacija, neišgyventų reikšmingų netekčių neturėjimas, požiūris į vaiko biologinius tėvus ir jo gyvenimo istoriją, sutuoktinių tarpusavio santykiai bei įtėvių nuostatos į kritines auklėjimo situacijas. Šie veiksniai turi lemiamos įtakos tam, ar šeima pateks į krizę, kaip jį tokią krizę galėtų įveikti.
Mokymų metu siekiama, kad norintieji įvaikinti ar globoti aiškiai suprastų, kas jų laukia auginant įvaikintą (globojamą) vaiką, kad tokio vaiko auginimas yra kitoks nei biologinio vaiko auginimas. Skiriama daug dėmesio tam, kad mokymų dalyviai suprastų, jog be tėvų globos likęs vaikas dėl savo istorijos dažnai gali jausti gėdą arba pyktį, su kuriuo susidurs įtėviai (globėjai). Pastarieji turi gerai suprasti minėto vaiko poreikius, orientuotis savo išgyventoje patirtyje ir emociniame pasaulyje, gebėti atvirai priimti vaiko istoriją, jo jausmus bei padėti su jais gyventi. Kuo svarbi įvaikinimo (globos) motyvacija? Įvaikiui, globotiniui, kaip ir bet kuriam kitam vaikui, reikia tėvų, globėjų, pasiryžusių besąlygiškai atiduoti jam visą savo gyvenimą.