Rūke paskendusį rytą senjorų išvyka į Marcinkonis

Vykdant Varėnos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos projektą „Senyvo amžiaus asmenų emocinės sveikatos stiprinimas“, Varėnos socialinių paslaugų centro senjorų grupė leidosi į paskutinę šiais metais suplanuotą išvyką.

Rūke paskendusį spalio 16-osios rytą Varėnos socialinių paslaugų centro senjorų užimtumo grupės lankytojos bei paslaugas namuose gaunančios senjoros aplankė Marcinkonis.

Pirmasis kelionės sustojimas – Dzūkijos nacionalinio parko Marcinkonių lankytojų centras, kur senjorų laukė šiuolaikiška ir interaktyvi ekspozicija „Girių apsuptyje. Dainavos girios gamta ir žmonės“. Čia keliautojos leidosi į pažintį su Dainavos girios gamtos stebuklais ir Čepkelių raisto paslaptimis: apžiūrėjo miško radinius, pelkių rūdą, titnago dirbinius, tyrinėjo šimtametes lėtai augančių pelkinių pušų rieves, o „Bužuko laboratorijoje“ pabandė atpažinti girios gyventojų pėdsakus smėlyje.

Ne mažiau šilumos ir sentimentų sukėlė etnokultūrinė ekspozicijos dalis. Senjoros grožėjosi atkurta tradicinės šilinių dzūkų pirkios aplinka su baltinta krosnimi, virš kurios kvepia džiovinamos žolelės ir grybai, Musteikos bei aplinkinių kaimų raštais išaustomis lovatiesėmis, šiaudiniais sodais, vaškinėmis žvakėmis ir medinės architektūros detalėmis.

Ekskursiją nepaprastai gyva ir jaukia pavertė lankytojų centro darbuotojo Gintauto Kibirkščio pasakojimai. Jis ne tik pristatė ekspoziciją, bet ir pasidalijo šmaikščiais ir kartu jautriais savo senelio pasakojimais iš vaikystės. Sužinojome apie žiemos „apavą“ – vyžas: kaip neturėdami batų senoliai apsivyniodavo kojas autais, užsirišdavo virvelėmis ir trumpam merkdavo koją į ledinį vandenį, kad išorėje susidarytų plonas ledo sluoksnis. Kartojant šį veiksmą, ant vyžų užaugdavo tikras „ledo šarvas“, kuris patikimai saugodavo kojas nuo žvarbaus žiemos vėjo ir drėgmės. Dabartiniam žmogui, pratusiam prie šiltos ir patogios avalynės, toks išgyvenimo būdas atrodo nesuvokiamas ir sunkiai įsivaizduojamas.

Žiūrėdamos pažintinį filmą, senjoros praturtino žinias intriguojančiais Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato istorijos ir gamtos faktais: sužinojo, kad dar 1956 metais buvo parengtas projektas raistą nusausinti ir jame traktoriais kasti durpes, tačiau laimei šis planas nebuvo įgyvendintas, o 1975 metais įkurtas rezervatas. Paskaitos metu aptartos ir griežtos uogavimo taisyklės – jei anksčiau spanguoliauti galėjo per 30 kaimų gyventojai, dabar ši teisė palikta tik besiribojančių kadastrinių vietovių (Musteikos, Marcinkonių, Lynežerio ir kt.) žmonėms. Ne mažiau stebino ir pelkės gamtiniai ypatumai: pasirodo, vandens pertekliaus ir deguonies stygiaus nualintos pelkių pušelės skaičiuoja net šimtmetį, o iš 21 rezervato ežero rūgščių vandenų kitos žuvys pasitraukė – čia išgyvena tik vienas kitu mintantys ešeriai.

Ekskursijos metu senjorai aplankė Marcinkonių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčią. Pirmoji šventovė čia iškilo dar 1770 m., tačiau sudegė, o dabartinė medinė bažnyčia buvo atstatyta 1880 m. ir tapo svarbiu lietuvybės bei spaudos draudimo pasipriešinimo židiniu. Keliautojai grožėjosi savita pastato architektūra, kurioje liaudiškas stilius persipina su neogotikos bei baroko bruožais: dviem fasado bokštais, smailiaarkiais langais, šešiakampiu bokšteliu virš presbiterijos ir ornamentuotais kaltiniais kryžiais. Šventovės viduje senjorai apžiūrėjo liaudiško baroko altorių bei autentiškus XVIII a. Šv. Roko ir Šv. Barboros paveikslus, o šventoriuje tyrinėjo retą 1933 m. dviejų kryžmų kryžių, tradicinę medinę varpinę ir akmeninėje tvoroje įkurdintas 14 Kryžiaus kelio stočių, kurios prižiūrimos ir restauruojamos privačiomis parapijos aukotojų lėšomis. Šis vizitas kelionės dalyviams padovanojo prasmingą pažintį su dar viena išskirtine sakraline vieta.

Ekskursija baigėsi prie paskutinio kelionės akcento – istorinės Marcinkonių geležinkelio stoties. Tai galinė maršruto Vilnius–Marcinkonys stotelė, mat bėgiai buvusios Senovės stotelės kryptimi link Baltarusijos šiandien jau uždaryti. Šis stoties kompleksas yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, kuriam priklauso trys statiniai. Ypatingą vertę turi 1862 m. atidaryti keleivių rūmai – autentiškas IV klasės vienaaukštis medinis pastatas, išlaikęs unikalią puošybą: ažūrines vėjalentes, raižytus langų sandrikus, kiaurapjūvio medinius karnizus bei kryžmes.

Kaimo pakelėje ekskursijos dalyvės nepraleido progos prisipirkti šviežių spanguolių – tikro Čepkelių rezervato gamtos turto bei vitaminų šaltinio, kuris kelionės įspūdžius papildė gardžiausiomis dzūkiškomis lauktuvėmis iš Marcinkonių. Aplankiusios dar vieną unikalią mūsų rajono vietą ir praturtinusios savo žinias, senjoros namo grįžo kupinos įspūdžių, gyvų prisiminimų bei meilės savo kraštui.