Senyvo amžiaus asmenų emocinės sveikatos stiprinimas

Iš pirmo žvilgsnio tai paprastas darbas – išardyti netikusį ar seną jau nedėvimą mezginį. Tačiau emocinis fonas, kuris lydi šį veiksmą, gali būti įvairus. Jeigu ardyti reikia dėl klaidos ar nesėkmingo darbo, žmogus gali jausti pyktį, nusivylimą ar liūdesį. Tačiau ardant jau nereikalingą mezginį, tai gali virsti ir tylia meditacija. Pasikartojantis judesys ramina, lyg širdies ritmas. Mintys, kurios sukosi apie problemas, pamažu nusėda, o dėmesys sutelkiamas į čia ir dabar – į pirštus, į siūlo faktūrą, į mažą tvarkos atstatymo aktą. Tada ardymas tampa ne klaidos ženklu, o paleidimo ritualu. Kaip gyvenime, kartais reikia sugriauti, kad galėtum pradėti iš naujo. Išardytas siūlas nepradingsta, jis virsta ritiniu, iš kurio bus galima megzti naujus gaminius. Ardomas daiktas mezgėjų rankose, žiemą virs nauja kūrybos medžiaga. Tai sustiprina kūrybiškumo, atsinaujinimo jausmą.

Siūlų ardymas – tai pamoka, jog gyvenimas nėra vientisas audinys, kurio negalima paliesti. Jis lankstus, trapus, bet kartu ir dosnus: visada duoda progą permegzti, perdėlioti, perkurti. Kiekvienas ardomas siūlas išmoko kantrybės, susitaikymo su klaidomis ir drąsos paleisti tai, kas nebelaiko. Gal todėl kartais, net nejuntant, siūlų ardymas tampa terapija – tylia išpažintimi, kurioje žmogus paleidžia ne tik mezginį, bet ir dalelę savo įtampos.