Spalis - organų donorystės mėnuo

Varėnos Socialinių paslaugų centro socialinės darbuotojos Rita Kvietkauskienė, Oksana Morgevičienė, Danutė Stankūnienė ir Liuda Trakimavičienė, Organų donorystės ir transplantacijos dieną pažymėjo uždegdamos žvakeles ir pagerbdamos žmones suteikusius  gyvenimo dovaną laukiančiajam ligoniui vieno ar kito organo transplantacijos. Minėjimą pradėjome autorės Violetos Bielskienės eilėraščio žodžiais:

Juk mūsų kūnas tik buveinė sielos,

Namai, kuriuos paliekame tuščius,

Išeidami anapus į bekraštę šviesą

Ir uždarydami paskui save visus vartus.

Ar gali būt gražesnis išėjimas,

Jei plaks tava širdis kitoj krūtinėj,

Jei aklo vaiko pagailės likimas

Ir motina jį apkabins nurimus.

Jei sugrąžinsi viltį nors vienam

Dar pasidžiaugt pavasario giedra,

Tikėjimą ir viltį dovanosi mylimam,

Ar svetimam išauš nauja diena.

Organų donorystė, žmogaus organų, skirtų transplantacijai, savanoriškas ir neatlygintinas davimas. Donorystės tikslas – išgelbėti kito žmogaus gyvybę ar sugrąžinti jam sveikatą. Kiekvienoje šalyje organų donorystę ir organų paėmimą reglamentuoja specialūs įstatymai. Išskiriamos dvi donorystės rūšys: gyvoji donorystė (gyvo žmogaus organų donorystė) ir donorystė po mirties (mirusio žmogaus organų donorystė).

Gyvoji donorystė

Pasaulyje plačiai praktikuojama gyvoji donorystė. Tokiai donorystei nepakanka donoro sutikimo, ją reglamentuoja įstatymai. Iš gyvo žmogaus draudžiama imti organų, jeigu tai labai pablogintų jo sveikatą ar sukeltų grėsmę gyvybei. Gyvosios donorystės atveju gyvas žmogus dovanoja savo organą, jo dalį ar reikalingas ląsteles. Dovanojama poriniai (pvz., inkstai) arba regeneruojantys organai (pvz., dalis kepenų). Inkstą dažniausiai dovanoja sutuoktinis arba artimas giminaitis.

Donorystė po mirties

Donorystė po mirties galima esant įstatymiškai apibrėžtiems mirties kriterijams ir nustatytai mirties konstatavimo tvarkai. Donorystė galima tik konstatavus donoro smegenų mirtį ar sustojus jo širdžiai.

Daugumoje šalių žmogus laikomas mirusiu konstatavus smegenų mirtį (kai kraujotaka smegenyse nutrūksta ir jos atkurti nebepavyksta, nors kai kurie organai, prijungti prie medicininės aparatūros, dar veikia). Mirštantis žmogus gaivinamas taikant patvirtintas gaivinimo priemones ir procedūras: gyvybines funkcijas bandoma atkurti taikant šiuolaikinius medicininius metodus – plaučių ventiliaciją, vaistus, šalinančius priežastis, dėl kurių pacientą ištiko tokia būklė. Nustačius smegenų mirtį (pvz., po patirtos galvos traumos ar insulto) konstatuojama žmogaus mirtis. Tokiu atveju įmanoma organų ir audinių donorystė.

Kai sustoja kvėpavimas ir nutrūksta kraujotaka, sustoja žmogaus širdis. Jei reanimacijos skyriuje taikomos visos teisės aktuose numatytos gaivinimo priemonės nepadeda ir sustojusio kvėpavimo bei nutrūkusios kraujotakos atkurti nepavyksta, konstatuojama mirtis. Šiuo atveju įmanoma neplakančios širdies donorystė. Konstatavus mirtį atliekamos tam tikros medicininės procedūros, kurių metu donoriniai organai yra aprūpinami krauju (maistinėmis medžiagomis ir deguonimi) ir tam tikrą laiką jie yra išlaikomi gyvybingi. Transplantuoti paimami mirusiojo vidaus organai, bet širdis transplantacijai nėra tinkama. Šis donorystės modelis Lietuvoje įteisintas 2015 pabaigoje, priėmus Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo pakeitimus.

Lietuvoje žmogaus mirties kriterijus ir jos konstatavimo tvarką nustato Žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymas ir kiti teisės aktai. Įstatymai draudžia imti audinius ir organus žmogaus, kuris būdamas gyvas raštu pareiškė nesutikimą, kad po mirties jo audiniai ir organai būtų panaudoti transplantacijai. Jeigu žmogus prieš mirtį savo valios raštu nepareiškė, atsiklausiama mirusiojo artimųjų.

Audinių bankas

Audinių banke tinkamai paruošiami, apdorojami ir laikomi audiniai ir ląstelės transplantacijoms: ragenos, kraujagyslės, kauliniai ir raumeniniai audiniai, amniono membrana (vidinis vaisiaus dangalų sluoksnis, atskiriamas nuo placentos) ir kraujodaros kamieninės ląstelės. Svarbiausia kokybiškai paruošti ląsteles ir audinius ilgalaikiam saugojimui, užtikrinti tinkamą jų saugojimą ir paskirstymą. Į audinių banką patenka mirusio žmogaus donuoti organai arba gyvo žmogaus periferinio kraujo ląstelės, t. p. kaulų čiulpai, skirti konkrečiam recipientui. Lietuvoje 2007 m. spalio mėn.  įsteigtas pirmasis audinių bankas, 2022 m.  veikė 8 audinių bankai.

Lietuvoje vyriausias organų donoras buvo 85 metų, jauniausias – vos kelių dienų kūdikis. Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, 2023 buvo užregistruota 45 932 sutikimai ir 5287 nesutikimai dovanoti organus po mirties.

Nuo 1996 m.  kasmet spalio mėnesį Europoje minima Organų donorystės ir transplantacijos diena.